Psalmynas 74

Kodėl, Dieve, amžinai mus atstumi?

Kodėl rusena tavo įniršis ant tavo ganyklos avių?

₂Atmink savo seniai įgytą bendriją,

giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą,

Siono kalną, kuriame apsigyvenai.

₃Atsisuk į begalinius griuvėsius,

į visus priešų smurto darbus šventovėje!

₄Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje,

jie paliko ten savo ženklus.

₅Jie atrodė lyg kirtėjai,

kirviais kertantys medžius.

₆Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė

visus drožtus jos papuošimus.

₇Su žeme sulygino tavo šventovę ir padegė,

išniekino tavo Artumo buveinę.

₈Jie sakė sau širdyje:

„Užvaldykime juos visiškai!“ –

ir sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte.

₉Savo ženklų nebematome,

nėra daugiau jokio pranašo,

ir niekas iš mūsų nežino, kiek ilgai.

₁₀Dieve, kiek ilgai tas priešas tyčiosis?

Nejau amžinai jie dergs tavo vardą?

₁₁Kodėl neištiesi mums rankos, savo dešinės?

Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?

₁₂Juk, Dieve, mano karaliau nuo seno,

tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.

₁₃Savo galybe tu perkirtai jūrą,

sutriuškinai jūros pabaisų galvas.

₁₄Tu sutraiškei Leviataną

ir pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.

₁₅Tau paliepus ėmė trykšti šaltiniai ir srautai,

tu išdžiovinai neišsenkančias upes.

₁₆Tu sukūrei dieną ir naktį,

padėjai į vietą mėnulį ir saulę.

₁₇Tu nustatei visas žemės ribas,

padarei vasarą ir žiemą.

₁₈Atmink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi,

kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.

₁₉Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims,

neužmiršk savo nuskriaustųjų amžinai.

₂₀Žvilgterk į savo Sandorą!

Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.

₂₁Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji,

tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.

₂₂Pakilk, Dieve, gink savo bylą;

atmink, kaip nedori žmonės šaiposi

iš tavęs visą dieną.

₂₃Neužmiršk savo priešų rėkavimo;

ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nesiliauja.